Mūsų bičiulė LR Seimo narė Irena Šiaulienė ir „Baltijos” grupė ištikimi tradicijai- kiekvienų metų rugpjūčio mėnesio vieną savaitgalį skiria savo krašto gilesniam pažinimui.

Šių metų kelionė - pažinties ciklo su Žemaitijos krašto istoriniu, kultūriniu paveldu užbaigimas. Kelionės maršrutas - Telšių apskritis ir pirmas sustojimas Telšiuose, Žemaičių muziejus „Alka”. Iki Telšių kelionė neprailgo - Irena kelionės dalyviams pasakodama priminė visą Žemaitijos krašto istoriją, vykusius mūšius ir nuolatinius karus su kryžiuočių ordinu, žemaičių narsą - jie buvo paskutiniai Europos pagonys, galutinai pakrikštyti 1417 metais.

Žemaičių krašto savitumą, tvirtą stuburą išsaugant savarankiškumą rodė ir tai, kad čia valstiečiai buvo laisvesni, nebuvo tokio žiauraus lažo, kitokie buvo ir didikai, čia ankščiau buvo pereita prie prekinių - piniginių santykių. Man iš Irenos pasakojimo įstrigo subtili detalė, kad net žemaičių ubagai buvo turtingesni už aukštaičių: žemaičių ubagas buvo apsijuosęs briedžio odos dirželiu, o aukštaičių - tik paprasta virvele. Pasakojo Irena ir apie Žemaitijos kunigaikščius, didžiuosius seniūnus, jų nuopelnus krašto laisvės, savarankiškumo išsaugojimui, vėlesniųjų laikų šviesuolius, sėjusius pirmuosius kultūros daigus, kūrusius pirmuosius jos židinius.

Mane sudomino, (bent aš tai išgirdau pirmą kartą) Irenos pasakojimas apie neseniai atrastą asmenybę, iškilią šio krašto moterį, Karoliną Praniauskaitę (1828 m) . Ji buvo pirmoji lietuvė - poeziją rašiusi lietuviškai ir lenkiškai, taip pat ir vertėja, vertusi į prancūzų kalbą. Deja jauna, 31 metų, mirė džiova. Karolina Praniauskaitė buvo vadinama Žemaičių krašto gražiąja „Pašvaiste” .

Žemaičių muziejuje „Alka” apžiūrėjome tai, apie ką Irena Šiaulienė mums pasakojo kelionės iki Telšių metu. Muziejaus saugyklose yra saugoma apie 60 tūkstančių eksponatų, mes suprantama matėme tik mažą jų dalį, atspindinčią svarbiausius šio krašto istorinės ir kultūrinės raidos momentus.

Po muziejaus salių ekspozicijos apžiūros - kelionės dalyvių laukė tradicinė kultūrinė kelionės dalis - mūsų nuolatinės kelionių dalyvės Klaipėdos Universiteto docentės Ingos Maknavičienės koncertas, kurį ji pradėjo garsiuoju M.Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne”. Koncerte skambėjo F. Šopeno ir M.K. Čiurlionio kūriniai ir Irenos skaitoma kompozitoriaus M.K.Čiurlionio poezija.

Aplankėme ir Rainių koplyčią - simbolį sovietmečio represijų aukoms atminti. Susipažinome su koplyčioje įrengto muziejaus dokumentine medžiaga, skirta kankiniams. Įspūdį paliko koplyčia, jos kūrėjų piešiniai, įamžinantys lietuvių tautos kelio į laisvę kančias.

Grįžę į miestą aplankėmė svarbų jo simbolį - Telšių katedrą, Irena papasakojo apie Katedros istoriją, jos svarbiausius akcentus - du altorius pirmame ir antrame aukšte, įspūdingas Katedras pagrindines duris bei apie kitas lankytinas Telšių miesto vietas.

Bet mūsų laukė dar Šatrijos piliakalnis, tad palikome miestą.

Šeštadienio diena nepagailėjo vasaros saulės ir karščių, tad teko išbandymas įkopti į piliaklnį, kad nuo šito kalno „apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius”, kaip rašė Eduardas Mieželaitis. Pirmieji kalno viršūnę pasiekė vaikai.

Šatrija - viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė. Padavimus apie šį piliakalnį ir apie šiose apylinkėse siautusį legendinį ,,svieto lygintoją” Tadą Blindą, savo veikla gąsdinusį vietos ponus, bei apie liūdną jo gyvenimo pabaigą dar autobuse papasakojo mūsų kelionės gidė Irena Šiaulienė.

Toliau mūsų maršrutas vedė į Užventį - Povilo Višinskio sodybą, prižiūrimą vietinės paveldo saugotojos, kaimo šviesuolės, rašytojos Žemaitės proanūkės Aldonos Janavičienės. Moteris labai džiaugėsi, kad važiuoja žmonės iš Vilniaus, Klaipėdos, kad jiems įdomu pamatyti sodybos ir vietovės autentiškumą, pajusti čia gyvenusių šviesuolių dvasią. Vaišino p. Aldona mus šių metų medumi, suneštu bičių iš aplinkinių pievų, ir lydėjo iki autobuso vis dėkodama, kad užsukome ir į Žemaitijos užkampį - Užventį.

Muziejuje Irena pasakojo mums apie Povilą Višinskį, atvedusį į lietuvių literatūrą daug gabių kūrėjų: Žemaitę, Šatrijos Raganą, G. Petkevičaitę - Bitę. Papasakojo Irena ir apie rašytojos Žemaitės asmenybę, jos gyvenimo moteriškąją dalią. Po Irenos literatūrinio įvado kitaip žiūrėjosi ir muziejaus dokumentinė medžiaga.

Visi jau buvome alkani ir, p. Aldonos patarti, nuvažiavome prie Užvenčio vandens malūno, kur, šeimininkams Knyzeliams leidus, papietavome. Šeimininkas surengė mums ir ekskursiją po restauruotą malūną. Pasidžiaugėme, kad žmonių kūrybingumas, darbštumas padeda išsaugoti mūsų krašto autentiškus objektus, pritaikant šio laikmečio poreikiams.

Gindamiesi nuo karčio trumpam stabtelėjome prie Luksto ežero. Entuziastai išsimaudė, kiti pabraidė.

Kelonės pabaigoje mūsų laukė Medvėgalio piliakalnis – iškiliausias Žemaitijos kalnas, kurio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda. Medvėgalis - centrinė, žymiausia tvirtovė gynusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Kryžiuočių kronikose pirmą kartą Medvėgalio pilis (castrum Medewagilin) minima 1316 metais. 1329 m. jungtinė kryžiuočių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė, po atkaklių mūšių, įveikė 6000 pilies gynėjų kariuomenę - istoriją mums priminė mūsų kelionės gidė Irena Šiaulienė.

Užkopę į Medvėgalį, pasižvalgę po Žemaitijos apylinkes, dar kartą visi pasidžiaugėme, koks gražus yra mūsų kraštas, kokia graži - mūsų Lietuva.

Lilija Petraitienė
BALTIJOS grupės pirmininko pavaduotoja