Pages Navigation Menu

Klaipėdos skyrius

J.Kiriliauskas. Sausio 13-osios dalybos

J.Kiriliauskas. Sausio 13-osios dalybos

Viešojoje erdvėje, kaip ir kasmet kai artėja sausio 13-oji, taip ir šiemet pasirodo visokių pamokymų ir nurodymų, kaip reikėtų minėti šitą dieną, kokius renginius organizuoti, kokias kalbas kalbėti.

Šiemet kalbama apie tai, kad politikai neturi teisės kalbėti ta proga, nes tai ne jų, bet paprastų žmonių šventė. Keistai skamba tokie vertinimai, nes prieš 26 metus sausio dienomis daugiausia žmonių saugojo politikus, posėdžiavusius tuometinės Aukščiausios Tarybos, kurią vėliau pavadinome parlamentu, pastate. Žmonės saugojo politikus, nes suprato, kad nelikus jų, neliks ir kovo 11–osios.

Tos logikos ir primygtinio nurodymo laikantis pagalvojau, tai dabar išeina, kad aš jau irgi nebegaliu minėti tos dienos, nors esu Sausio 13-osios brolijos narys ir tą lemtingą naktį buvau prie Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje. Ten mus puolė sovietiniai desantininkai lydimi šarvuočių ir tankų, o iš paskos važiavo toks sunkvežimis su „būda“ iš kurios sklido laibas toks, saldus Burokevičiaus, ar Jarmalavičiaus, ar kokio kito kolaboranto balselis skelbiantis, kad Vilniaus ir Lietuvos proletariatas ima valdžią į savo rankas vadovaujamas platforminės komunistų partijos. Nors mus kaip sužvėrėję puolė ne proletariatas, atsitraukęs nuo staklių, ar iš kolūkių atvykę kokie kaimo proletarai, bet buožėmis daužė sužvėrėję kareivos, nežiūrėdami vyras, ar moteris. O aš pagal tuos viešoje erdvėje sklindančius pasakymus nebegaliu minėti tos dienos, nes vėliau įstojau į partiją ir išeina tapau politiku.

Čia žinoma galima taip tik liūdnai juokauti, nes manau, kad kaip ir kiekvieną šventę, taip ir sausio 13-ąją valstybė turi švęsti, minėti, nesižvalgydama, nesidalydama, kas yra labiau nusipelnęs, ar vertas, nevertas. Tai daryti iš paprasčiausios, žmogiškos pagarbos tą dieną žuvusiems, sužeistiems žmonėms.

Kalbėti reikia su patosu, ar be patoso, didingai ar kukliai, kalbėti reikia, nes ta diena buvo viską lemianti. Jei tą naktį būtų buvęs šturmuojamas parlamentas, tai aukų būtų buvę daugiau ir ta diena tikrai nebūtų siejama su kovo 11-ąją, ar vasario 16-ąją, o greičiau su kokia nors gruodžio 16-ąją, ar net lapkričio 7-8 diena.

Todėl ir reikia sausio 13-ąją kalbėti visiems, nes ją išgyveno visi, ir politikai, ir paprasti žmonės tą naktį stovėję prie parlamento, prie LRT, ar prie Televizijos bokšto, ar pagaliau šiurpę nuo vaizdų rodomų per televizorių ir nuo paskutinių E. Bučelytės žodžių tiesioginiame eteryje „jie eina“.

Sausio 13-oji yra visų mūsų šventė, visų Lietuvos žmonių šventė, todėl ir paminėkim ją visi santūriai, išdidžiai, prasmingai, pasipuošę neužmirštuolėms, jausdami vienybę ir pasididžiavimą savo valstybe, savimi pačiais.

Jonas Kiriliauskas, Šiaulių rajono LSDP sk. pirmininkas, Sausio 13-osios brolijos narys

Palikite Komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *