Pages Navigation Menu

Klaipėdos skyrius

I.Šiaulienė klaipėdiečiams pristatė A.Eidintą: istoriką, rašytoją, diplomatą ir jo knygas

I.Šiaulienė klaipėdiečiams pristatė A.Eidintą: istoriką, rašytoją, diplomatą ir jo knygas

Šviesti žmones – viena iš didžiųjų LR Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūnės Irenos Šiaulienės gyvenimo misijų ir šią “pareigą” ji atlieka su džiaugsmu bei išradingumu. Jau daugelį metų Klaipėdoje ji rengia muzikos ir literatūros rytmečius. Šiemet jos svečiais tapo šių metų literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatas, profesorius Alfonsas Eidintas bei tarptautinių konkursų nugalėtoja, pianistė Gabija Maknavičiūtė.

Sausio 23 dieną Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) alumnas, istorikas, rašytojas, diplomatas prof. Alfonsas Eidintas apdovanotas garbinga literatūrine Ievos Simonaitytės premija už knygą „Pūga prie Mėmelio“. I.Simonaitytės literatūrinės premijos kasmet nusipelno autoriai, kurie savo kūryba garsina Klaipėdos kraštą.

Rytmetys prasidėjo nuo Gabijos Maknavičiūtės tėvelio trimitininko Aliaus Maknavičiaus atliekamų “Lietuviais esame mes gimę” garsų, sekė G.Maknavičiūtės atliekamas Federiko

Groja G.Maknavičiūtė.

Šopeno revoliucinis etudas, kurio garsai priminė artėjančią audrą, nerimstančią jūrą… Kas taip artima istorijos vėtrų gludinamai Klaipėdai.

“Pūga prie memelio”

Istorinės karinės apybraižos „Pūga prie Mėmelio“ autorius A.Eidintas pasakojo, jog mintis aprašyti 1923 m. sausio 10-15 d. Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, dar vadinamą sukilimu, kilo 1991 m. sudalyvavus konferencijoje kartu su vokiečių istorikais.

A.Eidintas ėmėsi šio istorinio fakto siekdamas paneigti sklandančias versijas, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokius klaidinančius dalykus. Ėmėsi rašyti šią knygą ir dėl to, kad neklaidžiotume ir specialiai ano laiko politiniais tikslais tyčia sukurtų versijų miglose. “Sisteminau rastus istorinius dokumentus bei net tris kartus perrašinėjau knygą. Norėjau ją padaryti patrauklia skaitytojui, nenuobodžia… Ir net dabar jau turėdamas išleistą knygą, rasčiau ką pakeisti”,- juokavo A.Eidintas.

Klaipėdiečių sukilimo versija buvo sugalvota, nes anuo metu kitaip negalima buvo kalbėti – esą kraštas 1923 metais sukilo ir prisijungė savo noru prie Lietuvos. Taip tada rašyta ir kalbėta, nors istorikas Adolfas Šapoka dar 1932 metais savo redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ gana atvirai išdėstė Klaipėdos prisijungimo istoriją. Tačiau sąvokos „sukilimas“ ir „sukilėliai“ taip įsitvirtino, kad jų nevengta kartoti nei tada, nei dabar, netgi ir užsienio autorių darbuose.

Metai bėga ir į visišką užmarštį traukiasi 1923-iųjų metų įvykių herojų vardai – retai minimas sukilėlių vadas Jonas Polovinskas-Budrys, grupės vadas Mykolas Kalmantavičius-Bajoras, kurio vyrai užėmė Klaipėdą, eina į užmarštį žuvusieji užimant Klaipėdą – leitenantas Viktoras Burokevičius, gimnazistas šaulys Algirdas Jasaitis ir kiti šimtai pasiaukojusių lietuvių karininkų, karių ir šaulių. Beje, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos vyko jaunimo, o vyresnio amžiaus žmonių iniciatyva.

Šią karinę, diplomatinę ir ekonominę operaciją rengė ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Lietuvos atstovas Klaipėdoje Jonas Žilius, Lietuvos šaulių sąjungos vadovas Vladas Pūtvinskis-Pūtvis, klaipėdiškiai lietuviai Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Vilius Šaulinskis, Jurgis Brūvelaitis ir daugelis kitų, kurie pasiaukojamai dirbo vienybės su Lietuva linkme.

Autorius susipažino su archyvuose ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje esančia medžiaga, perskaitė Jono Žiliaus, Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro, Jono Vanagaičio užrašus, Ernesto Galvanausko, Erdmono Simonaičio, Aleksandro Marcinkevičiaus-Mantauto atsiminimus, to meto Lietuvos spaudos straipsnius ir kai kuriuos to meto „Chicago Herald Tribune“ puslapius. Išryškėjo, kad labai sudėtinga buvo to meto padėtis, Lietuva dar nestipri, daugybė pavojų jos tykojo. O ir Klaipėdos prisijungimas – sudėtingas reikalas, į kurį tuo metu įsitraukė keli Lietuvos vyriausybės nariai, kariškiai, šauliai, kariai, gimnazistai, diplomatai, savanoriai.

Taigi rašydamas šią karinę istorinę apysaką autorius rėmėsi lietuvių ir užsienio šalių istorikų darbais, tikrais faktais (tikros ir meilės istorijos), dokumentais, atsiminimais, spauda. Kai kur pasitelkta vaizduotė, įžvalgos, ne tik plėtojant siužetą, bet ir nusakant herojų jausmus, jų pokalbius, ginčus, argumentus, požiūrius.

Ši knyga – beletrizuota istorija apie 1923-iųjų Klaipėdą ir Lietuvą, apie daugiabriaunę Lietuvos įvykdytą politinę ir diplomatinę bei karinę operaciją, beje, vienintelę tokią, ir labai sėkmingą. Papasakota savita visų tų įvykių versija, kuri susiklostė iš istorinės medžiagos ir kuri būtent tokia ir būtent taip autoriui susidėliojo.

Autorius sako, kad mažų paklydimų niekada nepavyks išvengti ir jis nesiginčija, tačiau jo versija “artima tiesai, nes tai atidi anų dienų įvykių rekonstrukcija. Ši istorinė karinė apybraiža skirta visiems, kam rūpi mūsų krašto praeitis ir garbinga jos istorija”.

“Trijose žvalgybose. Lietuvos kavalerijos kapitono istorija“

Po muzikinio G.Mankavičiūtės intarpo sekė profesoriaus A.Eidinto knygos “Trijose žvalgybose. Lietuvos kavalerijos kapitono istorija“, skirtos Lietuvos kariuomenės karininko, o po sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos – antisovietinio pogrindžio dalyvio, vėliau Vokietijos ir JAV žvalgybos agento gyvenimo ir veiklos istorijai. Tai neeilinio žvalgo biografija.

Istorikas A.Eidintas pasakojo, jog mintis parašyti knygą sulaukus herojaus dukros vizito bei viso lagamino laiškų, dienoraščių, dokumentų.

Lietuvoje prieš sovietų okupaciją ir karą A.Eidinto knygos herojus buvo žinomas kaip Lietuvos kavalerijos kapitonas Bronius Michelevičius (1910–1985). Po karo daugiau naudojo, ir ji tapo tikrąja, sutrumpintą pavardę – Michels. Knygoje pasakojant apie šį slaptųjų tarnybų karininką ir jo pasirinkimus sudėtingoje XX amžiaus vidurio istorijoje remiamasi daugiausia jo paties asmeninio archyvo dokumentais, taip pat dukters Astros Juliannos Michels prisiminimais. Išlikęs archyvas A.Eidintui pasirodė įdomus jau vien tuo, kad Broniaus Michelevičiaus biografija yra išskirtinė Lietuvos kariuomenės karininko istorija.

Lietuvą okupavus sovietams jis dirbo net dviejose užsienio šalių žvalgybose. Keli mėnesiai, praleisti sovietų okupacijoje, politiniai ir socialiniai komunistinio režimo pertvarkymai, Lietuvos nepriklausomybės sunaikinimas nulėmė jo apsisprendimą. “Tai buvo kova už idėją, o ne vardan pinigų ar valdžios”,- sakė autorius.

Bronius Michelevičius su bendraminčiais įsitraukė į organizaciją, kuri savo tikslu iškėlė kovą su komunizmu, SSRS, jos siekius dominuoti pasaulyje. Per jo biografiją turime galimybę susipažinti su Vokietijos ir Amerikos žvalgybų veikla „iš vidaus“. Šioje istorijoje svarbu ir lietuviškos gijos – Bronius Michelevičius įėjo į tuos kelis slaptųjų tarnybų pasaulius ne be kitų daugiau ar mažiau žinomų lietuvių pagalbos. Jis įsitraukė į Lietuvių aktyvistų fronto Berlyne veiklą, kai ėmė veikti ryšių su lietuvių pogrindžiu labui 1940–1941 metais Vokietijos žvalgyboje Abvere, o gyvendamas Vokietijoje ir JAV – padedant užsienio, ypač Amerikos lietuvių organizacijoms ir jų vadovams.

Iki šiol neturėjome tokio pobūdžio lietuvių liudijimų iš vermachto karininko ir karo belaisvio gyvenimo, buities ir dvasinės būklės atspindžių. Slaptųjų tarnybų veikla, kaip uždara sritis, visuomet kelia nepaprastą susidomėjimą. Tuo ji turėtų sudominti ne tik istorikus, politologus, bet ir kiekvieną istorijos mylėtoją, o ypač stipriosios lyties atstovus.

Knygoje istorija pasakojama nedramatizuojant, neglotninant aštresnių kampų – tik pagal turimą ano meto medžiagą bandant paaiškinti istorines aplinkybes. Žymus britų žurnalistas, nagrinėjantis buvusio sovietinio bloko šalis, Edwardas Lucasas taip įvertino šią istoriją: „Patrauklios įžvalgos į slaptuosius Rytų-Vakarų istorijos skyrius, sekant lietuvių žvalgybos meistro biografiją, kuris, vadovaujant vokiečiams ir amerikiečiams, kovojo prieš komunizmą.“

Literatūros ir muzikos rytmetį reziumavo diskusija bei smagus pasibuvimas prie kavos puodelio bei I.Šiaulienės iškeptų pyragų. Tiesiog ne tik penas dvasiai, bet ir kūnui, nes I.Šiaulienė garsėja kaip puiki kulinarė. O prekybai atvežtų A.Eidinto knygų net pritrūko, nes būta susidomėjusiųjų, kurie įsigijo 10 egzempliorių…

LSDP Klaipėda inf.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Palikite Komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *